самовоспитание

saviaukla statusas T sritis švietimas apibrėžtis Savęs tobulinimas visuomeninio auklėjimo procese savimonės plėtotės pagrindu. Saviauklos rūšys: 1) situacinė (ypač ikimokykliniame ir jaunesniajame mokykliniame amžiuje); 2) epizodinė situacinė ir epizodinė funkcinė (atskirų savybių ar bruožų keitimas, tobulinimas); 3) programinė funkcinė ir programinė kompleksinė. Saviauklos būdai: 1) transdukcija (kito asmens elgesio būdų nekritiškas perėmimas), 2) savistaba ir savikritika, 3) savivalda, savitvarda, 4) įsipareigojimai, saviataskaita, 5) savidrausmė (įsakymas sau, nurodymas sau, prisivertimas), 6) savitaiga, 7) kontempliacija (intelektinis emocinis vertybių pranašumų svarstymas ir išgyvenimas). Pedagoginis vadovavimas saviauklai prasideda nuo auklėtojo pasirengimo vadovauti: auklėtinių pažinimo, saviauklos tikslų, turinio ir metodų numatymo. Pedagogas turi: 1) parodyti saviauklos reikšmę asmenybės tobulėjimui, 2) įvesti auklėtinius į vertybių ir idealų sferą, 3) atskleisti saviauklos perspektyvą, 4) mokyti saviauklos būdų, 5) organizuoti individualią ir grupinę saviauklą, 6) vesti saviauklos rezultatų apskaitą. Auklėjimas turi virsti saviaukla, nes tik šitaip išugdoma darni asmenybė. atitikmenys: angl. self-education vok. Selbsterziehung rus. самовоспитание ryšiai: dar žiūrėk – savimonė dar žiūrėk – savivaizdis